Plaka širdys kelios, bet ritmingai.
Vieną jausmą saugo, išmintingai.
Vėliavos į dangų kyla – tai ne melas.
Čia tauta pasauliui rodo,kad gyvena.

Kiek akis jos matė sužeistųjų,
Pasidavusių dėl spindesio,aklųjų..
Čia kantrybės tiek įdėta,
Bet išsaugota. Mylėta.

Kris akmuo dar ir ne vienas
Plėšt bandys tėvynės venas
Mes ir patys jai meluosim
Svarais meilę demonstruosim.

Bet rami širdis manoji
Kai ramiai Neris džiazuoja
Pro akis kiekvieną rytą
Aš žinau – aš savo vietoj

Po gyvenimą aš vaikštau
Ir ne viskas man čia aišku
Tik tai vieną pasakyt galiu –
Lietuvą tikrai myliu.

Nuo mėnulio krašto
Barstau saujom vašką
Tepu žvaigždžių riekę
Tave lai pasiekia

Argi man gaila
trupučio ramybės
išsiųsti į žemę
Išvyt beprasmybės

Tu eik sau, kaip ėjęs
Nesiblaškyk
Po kosmoso vėjus
Nesidairyk

Čia mano tvirtovė
Aš čia valdau
Be kūno ir formos
Tarp spiečių skraidau

Šitaip pribuvo
Šitaip ir bus
Turiu aš žvaigždynus –
Mano dangus

Mes kartojamės
Visi ir po vieną
Ratais sukamės
Naktį ir dieną

Taip ir siela
Gali užtemti
Per trumpai
Mums duota gyventi

Vis iš naujo
Žiūrėti į sūrį
Ir tikėtis
Kad jis kažką turi?

Patikėkit,
Tai veda į rudenį
Ir į miegą
Saulėtą vidudienį

Aš tikiu,
mintyse miega Dievas
Ir žinau,
Esu aš ne vienas

Aš kartojuosi,
visas, kaip sniegas
Mandarinai
kaip, kasmet per Kalėdas.

Aš nežinau ar normalu
Ar prakeiksmas čia švento sodo
Bet į pasaulį kai žiūriu
Labai jau keistas jis atrodo

Žiūrėt reikėtų į save
Laimingi žmonės vis kartoja
Bet ką daryt jei viduje
Benamės mintys vis nakvoja?

Kiti žiūrėt iš vis nesiūlo
Tik užsimerkt ir eit keliu
Kol patys užsidengę veidus
Bėgioja kasdienybės rateliu

Žinau, kai kam aš nepatiksiu
Kai kas sušuks „dar vienas!“
Bet realizmas turi kainą-
Jis gali jums kainuoti sielas

Už lango vystosi žiema
Gražiai išeis, kaip ir atėjus.
O gal pasaulio pabaiga?
Ramiai. Visi mes biškį išprotėję.