Aš nežinau ar normalu
Ar prakeiksmas čia švento sodo
Bet į pasaulį kai žiūriu
Labai jau keistas jis atrodo

Žiūrėt reikėtų į save
Laimingi žmonės vis kartoja
Bet ką daryt jei viduje
Benamės mintys vis nakvoja?

Kiti žiūrėt iš vis nesiūlo
Tik užsimerkt ir eit keliu
Kol patys užsidengę veidus
Bėgioja kasdienybės rateliu

Žinau, kai kam aš nepatiksiu
Kai kas sušuks „dar vienas!“
Bet realizmas turi kainą-
Jis gali jums kainuoti sielas

Už lango vystosi žiema
Gražiai išeis, kaip ir atėjus.
O gal pasaulio pabaiga?
Ramiai. Visi mes biškį išprotėję.

Kiek nedaug tereikia
Bet mums vis negana
Per dieną aukso ieškom
Ir mirštam vakare

Gatvėmis bėgioja
Mūsų tik šešėliai
O viską, kas taip tikra –
Išdalinam vėjui

Užmerktom akim
Pasižadam rytojui
Bet saulei jas pravėrus
Sulūžta mūsų kojos

Jauni šitie dar kūnai
Pasaulio džiaugsmo ieško
Kažkas būriais, kiti po vieną –
Link amžinojo tikslo

Gražūs mes gyvūnai
Ir mūzos mes neblogos
Patogūs mūsų rūbai
Tik sielos ar patogios?

Laikas tyliai bėga
Nešdamasis tiesą
Tiems, kurie supranta
Aš dovanoju šviesą.

Jau naktis.
Gatvėmis nubėga balsas
Viena naktis-
visa ji telpa tau į ranką.

Gyva naktis –
Pakampėmis klajoja vėjas.
O skersgatvy
užmigti bando šios nakties kūrėjas

Keista naktis.
Atsirenka su kuo kartu keliaus.
O ką paliks triukšme,
sapnų lietaus sulaukt

Rami naktis.
Ramus ir tas, kuris ją girdi.
Nes praeitis
užmiršta kelią į jo širdį.

Gera naktis.
Tokia gera tik muzika tebūna.
Arba mirtis,
kai miršti glaudžiant mylimosios kūną.

Ruduo į kūną smelkiasi
Vaistų nuo to nėra
Mintis į laisvę prašosi
O sieloj groja tuštuma..

Rašyt nors apie orą,
Tuščiu raštu išpiešt bandyt kažką,
Kas viduje dar liko doro.
Kas viduje? Juk tuštuma.

O virš galvos vis bėga dienos
Kaskart nuspėjamos ir aiškios
Tokiu metu tu lieki vienas
Klausai, ruduo kaip vaikšto

Ruduo į kūną smelkiasi
Vaistų nuo to nėra.
Velniop vaistus – jų ir nereikia
Patinka man ta fakin’ tuštuma.

Ir sėdžiu aš ramus ant debesies,
kur nezyzia nei uodas už ausies.
Džiuginkitės ar barkitės, žemiečiai,
Visa šitatai – manęs neliečia.

Aukštai kitokios upės teka
Kitokia saulė šičia dega
Kitaip ir žvaigždės čia dainuoja
Dar amžinai sėdėsiu čia.  Geruoju.

Gražiai su vėju žaidžiat jūs
ir tiltus statot jūs gražiai
Gal kada nors… Juk kada nors!
Išmoksit ir gyvent gražiai.

O aš sedėsiu čia ramus,
lipdysiu debesų namus.
Ir kiek tik leis mani delnai
dalinsiu saulę jums, draugai!

Vakarais.