Vakar pilkam rudens danguj mačiau du milžinus. Jie raižė debesis ir buvo nesustabdomi. Jie pasiekė mano keisčiausias proto vietas, net ir tas, kurios, maniau, seniai nužydėjo ir užmigo šventam miegui. Bandžiau įsikibti, kaip tikras egoistas, prašyti pasiimti mane kartu. Ir vos tik ėmiau jiems pavydėti, to aukščio, tos galios nekreipti dėmesio į pilkus patalus ir uždegtom akim lėkti į dar neatrastus pasaulius – jie dingo. Išnyko.

O aš? O aš nusišypsojau, nes rugsėjo dangų ir aš turiu. Ir mano jis – kitoks. Bet jis mano. Ir mano skrydis. Ir debesys – mano mintys. Išlindus saulei buvau ramus. Nes žinojau, kas prieš ketvirtį paros ją pamatė ir man atnešė mintimis.

Sako, saulių yra daug.

Sakau – aš, tu, jie, jos – tai saulės trupiniai. Po vieną – ypatingi, kartu – galingi.

Ir mėnulis naktį – tam, kad šito neužmirštume.