Kad ir kiek žodžių aplink būtų išlieta, kad ir kokie jie bebūtų protingi ar kvaili – prasmės jie neturi be tylos.
Nes juk didžiausias supratimas, suvokimas ar atradimas ateina tik tyloje. Tylos mes klausome labiau negu garso. Ir tyloje mes ieškome… O kas ieško, tas randa.
Nuo šiandien įrašau naują įstatymą pasaulio konstitucijoje:
Saugoti tylą yra kiekvieno galaktikiečio pareiga.
Ne pasaulis TOKS, o mes TOKIE.
Tie, kurie gyvena žiūrėdami tik savo daržo, juk ir kuria tokį pasaulį, kuriame išgyventi įmanoma tik žiūrint vien savo daržo. Žmogus esi visų pirma TU, o tik po to JIS, JI, JIE ir JOS…Tad tokia štai paprasta yra žmogiškoji matematika.
Ar kada nors sugebėsim išsilaikyt šį egzaminą ir žengt į naują, dar neatrastą ir galimybių pilną pasaulį?
Ir sėdžiu aš ramus ant debesies,
kur nezyzia nei uodas už ausies.
Džiuginkitės ar barkitės, žemiečiai,
Visa šitatai – manęs neliečia.
Aukštai kitokios upės teka
Kitokia saulė šičia dega
Kitaip ir žvaigždės čia dainuoja
Dar amžinai sėdėsiu čia. Geruoju.
Gražiai su vėju žaidžiat jūs
ir tiltus statot jūs gražiai
Gal kada nors… Juk kada nors!
Išmoksit ir gyvent gražiai.
O aš sedėsiu čia ramus,
lipdysiu debesų namus.
Ir kiek tik leis mani delnai
dalinsiu saulę jums, draugai!
Vakarais.
Pasaulis pilnas turtingų žmonių. Vieni turtingi kišenėmis, kiti – vidumi. Dėl to ir kyla karai. Ne dėl bado ar neteisybės. O todėl, kad du skirtingus turtus gliaudantys žmonės nesutaria, kuris yra skurdesnis.
